Charakteris

Na nėra taip, kad viskas visada idealu, kad viskas gerai. Nebūna. Nežinau, gal kam ir būna, bet man tikrai ne. Kartais tiesiog dakala.

Čia esminis dalykas, kur iš karto patys sau pasitikslinkime. Niekas niekada mūsų nedakala. Jei taip nutinka, tiesiog dasikalam patys. Visi dalykai vyksta galvoje. Dakalimas - taip pat. Iš kitos pusės - galima kažkiek pašvelninti situaciją. Kaip šiandien sakė per žinias: 2023 metų gruodžio mėnesį Vilniuje saulė švietė - nei daug nei mažai - 2,9 valandas. Sutikime - tikrai nedaug. Tačiau tai negali būti priežastis, kad dakalė. Dasikalam mes patys.

Grįžkime į temą: kartais tiesiog dasikalam. Nuleidžiam rankas. Užsileidžiam ant galvos. Patys kažkokių nesąmonių prisidarom. Tingim. Leidžiam sau tingėt. Verkšlenam. Dejuojam. Skundžiamės aplinkiniams ir sau. Esam tiesiog tragedija. Kaip per vieno šokoladuko reklamą sako - drama karalienė / karalius. Prisiryjam ko nors iš nevilties. Arba prisigeriam. Ir tada dar viskas tik blogiau. Uždaras ratas toks. Tada gailim savęs. Labai patogu. Juk visada geriau kaltint "tuos kitus", o ne savo negebėjimą tiesiog imt ir daryt. Kiekvieną dieną daryt. Kantriai. Po truputį, tačiau nuolatos.

Esu matęs, kaip žmogus smenga į gilias duobes. Negalėdamas daryti to, ko nenori. Nusiteikdamas, kad negali daryti. Nusiteikdamas, kad nesugeba. Svajodamas, kad galėtų daryti tai, ko nori. Tačiau nieko nedarydamas, kad galėtų užsiimti ta norima veikla. Savęs gailesčio duobės. Aplinkinių ištiestos rankos. "Verkšlenk ir tai, ko tu nenori bus padaryta kažkieno kito rankomis" modelio susiformavimas. Negaliu to, negaliu ano. Nenoriu dar kažko. Jokios disciplinos. Jokios atsakomybė prieš kitus. Prieš visuomenę. Tautą.

Kai užeina kokios nors nesąmoningos savi-graužos mintys, pirmas dalykas apie kurį pagalvoju - tai partizanų antisovietinį pasipriešinimą 1944-1953 metais. Kažkaip greit visi cypimai praeina. Greit visos savigraužos išgaruoja.

Ant tatamio, tiesa, kartais sukala. Bet čia jau visai kitas reikalas. Fizinis sukalimas ir psichologinis dakalimas - du skirtingi dalykai. Bet būtent tatamis man ir leidžia išlikti emociškai stipriu. Viskas labai paprasta: gailėsi savęs ant tatamio - gausi į dantis. Verkšlensi per treniruotę - gausi į dantis. Simuliuosi per treniruotę - gausi į dantis. Žiopsosi ant tatamio - gausi į dantis. Niurzgėsi ant tatamio - vėlgi - gausi į dantis. Nenuskaitysi oponento - o, kaip keista - gausi į dantis. Ir taip toliau, ir panašiai, ir viskas, kas susiję su "ne", su "nenoriu", su "tingiu", su "negaliu" ir taip toliau - baigsis tuo pačiu: gausi į dantis.

Na gerai, nebūtinai į dantis. Į šonkaulius. Saulės rezginį. Smilkinį. Žandikaulį. Nosį. Kitas vietas. Bet gausi. Ir kaltas būti pats. Ego, žinoma, lūžta skaudžiai. Tačiau visa tai - tik stiprina charakterį.

Taip, prieš kalėdiniu, kalėdiniu, post kalėdiniu laikotarpiu visgi dasikaliau ir pats. Nebedžiugina tas, nemiela anas. Sunku dar kažkas. Sukandęs dantis ėjau į visas treniruotes. Prasileidau krūvą smūgių, kuomet mintys buvo kažkur ten, kur "taip gaila savęs". Vis tiek ėjau. Vis tiek dariau. Gal ne viskas sekėsi. Tačiau po truputį, kantriai.

Ir dabar tas "taip gaila savęs" atrodo tiesiog juokingai.

Atminkime, kad visatos evoliucijos kontekste esam niekas. Kai kitą kart cypsime kitiems, prisiminkime tai.