Lapukai piniginėje

Kažkada, kai buvau mažas, žiūrėdavau kaip tėtis rašosi reikiamus atlikti darbus ant visokių lapukų. Susirašo ką reikia padaryti per savaitgalį na ir tada važiuojam kartu tvarkyti to viso sąrašo. Tą lapuką įsidėdavo į piniginę. Kur buvo ir daugiau tokių lapukų. Kai kuriuose visi darbai išbraukti jau. Kai kuriuose - dar ne.

Labai norėjau tokių lapukų turėti ir pats. Išsikirpdavau. Seną tėčio piniginę jau turėjau. Tiesa, ta piniginė irgi ne šiaip sau - joje buvo padaryta vieta tušinukui. Man kaip vaikui - tai buvo kosmosas. Na, turint galvoje mano naivumą, tai tikrai kosmosas. Taigi pasiimdavau tą mažą lapuką ir bandydavau ant jo kažką susirašyti. Šūdas gaudavosi. Kažką gal ir užsirašydavau, tik man visa tai atrodė neverta dėmesio.

Tas tėčio užimtumas man darė didelį įspūdį. Norėjau būti toks pats.

Po kokių gerų trisdešimt metų aš turbūt pralenkiau visus įmanomus tėčio užimtumus savo dienotvarkės intensyvumu. Labai daug ką rašausi, kad nepamirščiau, kad teisingai sudėliočiau prioritetus, kad padaryčiau viską, ką esu pažadėjęs padaryti. Tiek sau, tiek kitiems. Na, tik jau ne ant mažų lapukų. Ir ne piniginėje. (na, nebent su sąlya, kad pats telefonas yra piniginė, o tie visi darbų sąrašai irgi prieinami telefone).

Kai kurie darbai - momentiniai. Tačiau pats nustebęs savimi, kad kai kurie siekia ir dešimtmečius. Ir jie materializuojasi. Ir jie įvyksta. Jie ir yra įdomiausi. Na ir jie jau nebe darbai. Jie, greičiau, tikslai. Siekiai. Gal tam tikra prasme ir svajonės.

Prieš kažkur dešimt metų parodžiau sūnui tradicinio karate do. Jis po šiai dienai praktikuoja. Aš - taip pat. Kažkada mes tiesiog važiuodavome kartu sportuoti. Užsiėmimai buvo tuo pat metu. Dabar - mes kartu sportuojame. Ir tai yra daugiau nei sportas. Gal sporto tame yra mažiausia iš visko. Manau, taip tikiuosi, kad per kovos meną mes pažįstame vienas kitą. Pasaulėžiūrą. Charakterį. Kartu tai ir ugdome. Kalbamės. Dalinamės patirtimi.

Su savo tėčiu tokių pokalbių paauglystėje per daug neturėjau. Tiesiog buvo tokios aplinkybės, kad jų nebuvo. Tai nėra kritika. Tai yra tiesiog to meto faktas. Taip buvo. Tam tikrus dalykus, kurių man paauglystėje trūko, stengiuosi suteikti savo sūnui. Kad jam netrūktų. Tačiau net neabejoju, kad apie dalį net nepagalvoju. Gal jis kada nors man pasakys. Gal ne. Tačiau "šiandien" laiką leisti kartu ramiai galime.

Tuo ir mėgaujamės. Bent aš - tai tikrai.

Nuotraukose - Anykščiai. Įdomus mano santykis su jais. Esu iš ten. Gimiau ten. Tačiau labai daug metų norėjauištrūkti iš ten. Kuo toliau. Nenorėjau turėti nieko bendra. Kodėl? sunku pasakyti. Gal dėl to, kad tai buvo, mano supratimu, kaimas. Kad nieko nebuvo. Tamsu. Šalta. Ištisas pinigų stygius. Ir daug metų pabėgęs buvau.

Dabar grįžtu. Ir tą santykį bandau prisijaukinti iš naujo. Po truputį randu ramybę.

Virtuvėje kalbamės su tėčiu. Apie daug dalykų. Arba tiesiog sėdim tylėdami. Tuo mėgaujamės. Bent aš - tai tikrai.