Maksimaliai gerai

Itin dažnai tenka prezentuoti įvairiomis media / reklamos efektyvumo temomis. Tai nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Visų pirma turi būti įgyvendinęs eilę reklamos kampanijų pats. Standartinių. Vidutinio biudžeto. Mažų. Mikro. Itin trumpų. Ilgų. Išimtinai viename žiniasklaidos kanale. Visuose, kuriuos itin didelis biudžetas leido užsakyti. Tik internete. Tik „performace“. Išimtinai kine. Taip, nepamirštant išimtinai BLT aktyvacijų. Televizijoje. Spaudoje. Nacionaliniu mastu, visoje Lietuvoje. Artimajame užsienyje. Regioniniame lygmenyje. Taivane. Vilniaus Žvėryno rajone. Didžiojoje Britanijoje. Na, mintį supratote – visur ir visokių.

Antra. Turi puikiai išmanyti reklamos kampanijos vidinę virtuvę: konkretaus žiniasklaidos kanalo specifiką, tikslinės auditorijos niuansus, kainodarą, planavimo subtilybes, konkurentų veiksmus, sezoniškumo faktorius, besikeičiančius kliento verslo reikalavimus, užsakymo terminus, techninius reikalavimus, algoritmų pokyčius. Na, sąrašas yra begalinis. Ir vienodų taisyklių nėra. Kiekvieną kartą vis kitaip. Kiekvieną kartą vis iš naujo.

Trečia. Turi žinoti, kas vyksta media / reklamos pasaulyje: kokios yra geriausios praktikos, kampanijos. Kokie blogiausi pavyzdžiai. Ko tikrai nedaryti. Kas yra tai, į ką vertėtų lygiuotis. Turi žinoti ekspertų argumentus. Turi išmanyti verslo poreikius. Taip, ir geopolitiką. Turi suprasti, kaip mąsto super edukuotas profesionalas. Taip pat – kaip masto nieko neišmanantis „ekspertas“. Taip, jų vis tiek būna. Ir visur. Patys suprantate.

Ketvirta. Turi puikiai suprasti žmonių psichologiją. Elgseną. Būti itin empatiškas. Griežtas. Juokingas. Rimtas. Šmaikštus. Pro-aktyvus. Nuolat palaikyti santykį. Taip pat nelįsti klientui į akis. Reaguoti į kūno kalbą. Pauzes. Stebėti. Analizuoti. Veikti. Adaptuotis. Na, turi rasti kalbą su visais.

Penkta. Turi puikiai valdyti žodį. Publiką. Nebijoti dėmesio. Valdyti auditoriją. Neleisti įsiaudrinti. Neleisti tylėti. Įtraukti. Koncentruotai kalbėti. Įtikinamai. Faktais. Alegorijomis. Šaržuoti. Dominuoti. Būti nuošalyje. Būti nematomu. Turi techniškai valdyti prezentacijas, pateiktis. Turi sugebėti perteikti tą, ką nori perteikti ir pačiai sudėtingiausiai auditorijai.

Ir tada, yra tokia tikimybė, kad jau kažkas gali išeiti. Tačiau nebūtinai. Kartais išeina. Duotuoju momentu jau 17 metų tai darau. Ir galiu pasakyti tik tiek, kad yra buvę visko. Galiu pridėti, kad tiek aukščiau išvardinti penkti punktai yra toki gražu ne baigtinis sąrašas. Dar privalėčiau papildyti, kad visus šiuos ir kitus galimus, bei esamus punktus turi nuolatos tobulinti. Niekada nebus taip, kad viską mokėsiu.

Tačiau didžiausias iššūkis prasideda tada, kai klientas išklausęs tavo pranešimo prieina ir paprašo: „o galėtum taip pat, tik truputį kitaip?“.

Vienas toks „taip pat, bet truputį kitaip“ buvo 2017 metais, kuomet partneriai paprašė skaityti pranešimą savo renginyje. Ir tai nebuvo apie reklamą. Nei apie žiniasklaidą. Nei apie auditorijas. Nieko panašaus. Tai buvo futuristinis pranešimas apie farmacijos sektorių 2050-aisiais: kaip viskas vystysis, kokios galimybės, kokie iššūkiai. Tuo metu man tai buvo pats sudėtingiausias pranešimas, kurį buvau kada nors skaitęs.

Prie tų visų aukščiau išvardintų dalykų, turėjau per keletą mėnesių perskaityti krūvą straipsnių, tyrimų, apie farmacijos ateitį, kaip ją įtakos technologijos, dirbtinis intelektas. Buvo sunku. Tačiau tuo pačiu tai buvo ir vienas geriausių, labiausiai įsiminusių pranešimų. Jis man padarė didžiulę įtaką kaip profesionalui. Supratau, kiek dar yra daug dalykų, kurių tiesiog nežinau. Apie kuriuos net nesusimąstau. Kiek reikia įdėti pastangų, kiek reikia ruoštis.

Savo pagrindinėje veikloje į reklamos efektyvumo klausimus gilinausi dar daugiau. Pakankamai komfortiškai jaučiausi ruošdamasis kitiems pranešimams, kitoms (reklamos efektyvumo, marketingo, media!) temoms. Juk čia ne farmacija. Lengva.

Kol, vieną dieną, mano karate treneris paskambinęs pasakė: „Daliau, reikia skaityti pranešimą“. Reikia tai reikia. Vėlgi, tai nebuvo nei reklama, nei marketingas, nei media, nei žiniasklaida. Tai nebuvo net ir farmacija. Auditorija – švietimo ekspertai, profesionalai, mokytojai, mokyklų ir švietimo įstaigų vadovai. Tema – tradicinis karate do ir moderni visuomenė. Pranešimo leitmotyvas – mokytojo svarba šiuolaikiniame gyvenime.

Na kaip. Per tą mėnesį, kai ruošiausi šiam pranešimui apie tradicinį karate do kokybiškai įsigilinau turbūt tiek pat, kiek per ankstesnius dešimt metų. Bent jau tiek. Skaičiau. Gūglinau. Jūtūbinau. Kvočiau savo trenerį. Dėliojau logiką. Repetavau. Viską vis perdėliojau ir sekiau naujienas apie mokytojų streikus Lietuvoje.

Galiausiai atsistojau prieš auditoriją. Pečius slėgė super didelė atsakomybė. Klaida būtų buvusi itin skaudi. Tą valandą aš reprezentavau visą tradicinio karate do bendruomenę. Nesėkmės atveju apsijuokčiau ne aš, apjuokčiau visą bendruomenę.

Dabar, šiandien, aš iš vis labai rezervuotai vertinu savo žinias. Jų užtenka suvokti, kiek visgi aš nežinau. Yra daugybė prielaidų, tikimybių. Įvairių niuansų. Tačiau ką bedaryčiau, darau maksimaliai gerai. Pagal tai, kiek tą konkretų momentą maksimaliai gerai sugebu.