Pasitikėjimas

Kažkada vizitinės kortelės buvo kiekvieno susitikimo atributas. Ateini, pasidalini. Apsikeiti. Pilna kuprinė visokių kortelių. Gražesnės. Paprastesnės. Kai kurios iš vis įspūdingos. Kitos elementarios. Kaupi jas. Svarbesnes atsidedi. Susidedi į dėklą didžiulį. Kai grįždavau į savo Anykščius, parodydavau tėvams – įrodymas, kad sūnus ofise, o ne stroikėse (su visa derama pagarba joms) dirba.

Po truputį kažkaip jų atsisakėme. Ir šį pirmadienį, kai pašnekovas padavė savo vizitinę – gan nustebau. Tikrai nepamenu, kada paskutinį kart esu ją gavęs. Iš kitos pusės – labai gerai. Visą susitikimą pašnekovo vardą mačiau prieš akis. O man su vardais būna bėdų.

Tačiau ta vizitinė – tik tarp kitko. Žmogus buvo malonus. Susitikimas – turiningas. Gal kažkas iš jo ir gausis ateityje.

Iš kitos pusės, kad marketingo pasaulyje jų nelikę – tai dar nereiškia, kad kitose industrijose yra tas pats. Gal čia dar vienas mano socialinis burbulas. Reiktų žiūrėti plačiau.

Apie žiūrėjimą plačiau – kartais padeda grįžti prie pačių pagrindų. Vėl pažvelgti į dalykus, kuriuos mokeisi pačioje pradžioje. Tik dabar jau į tuos dalykus žiūri kitaip. Negaliu sakyti, kad rinkodaros konferencijos yra pagrindai. Ne. Tačiau jose dažniau lankydavausi, kai buvau media / reklamos pradedantysis. Paskui kažkaip lioviausi. Standartinės priežastys „nėra kada“, „nieko ten naujo“, „aš ir taip žinau“. Aha. Kur jau ne. Šią savaitę apsilankiau VŽ Password 2024. Kaip niekad įdomus turinys. Kaip niekad turiningi pristatymai. Kaip niekad žingeidi auditorija. Daug seniai nematytų rinkos kolegų. Labai malonu vėl su jais pabendrauti. Su kažkuo pasidalinti profesine patirtimi. Su kažkuo – asmenine. Tikrai likau sužavėtas. Ir nuo turinio, ir nuo savo paties požiūrio į jį.

Šią savaitę turėjau be galo įkvepiantį susitikimą. Vilniaus Universitete, Tarptautinėje Verslo Mokykloje skaičiau pranešimą studentams apie media / reklamos efektyvumą. Nelabai žinojau, ko tikėtis. Man – tai absoliučiai nauja patirtis. Taip, tokio tipo prezentacijų darau labai daug. Tačiau visos jos yra skirtos srities profesionalams. O čia – pilna auditorija studentų. Naujokų. Nei praktikų, nei teoretikų. Tiesiog žalių žmonių.

Kad nebūtų taip paprasta – paskaita anglų kalba, mat dalis studentų iš Olandijos ir Latvijos.

Jaudulį jau seniai išmušė karate kovos. Nesijaudinu. Pradėjau paskaitą ir vis dar nežinau, ar tas dvi valandas reiks „atarti“, ar tai bus produktyvi diskusija. Na, kaip bus, taip bus. Įsivaizduoju blogiausiu galimus scenarijus ir tęsiu.

Jaučiuosi keistai. Esu be galo ramus. Prieš pasakydamas teiginį apgalvoju. Daug loginių pauzių. Seku akis. Bandau išskaityti reakcijas. Kol po truputį atsiranda klausimų. Po truputį jų vis daugėja. Mažą diskusiją keičia ilgesni scenarijų aptarimai. Pradedam bendrauti. Taip, ryšys užsimezgė. Tam prireikė kokių 10-15 minučių. Ir buvo labai gerai. Tiek daug tokių „degančių“ akių turbūt nemačiau niekada. Didžiulis žingeidumas. Didžiulis noras suprasti. Didžiulis noras pritaikyti.

Nereali patirtis. Nerealiai gera patirtis.

Iš klausimų ir diskusijų supratau, kad su turiniu auditorijai pataikiau. Kad jie bent tą akimirką pasiėmė tikrai daug. Tačiau labai daug pasiėmiau ir aš.

Tai buvo vienas turiningiausiu pranešimų mano karjeroje. Po kurio sau įsivardinau labai aiškias kryptis, kur turiu tobulintis toliau.

Tą darau ir po kiekvienos karate kovos. Ir jei kas vis dar abejojate tradicinio karate do nauda – nustokite. Neabejokite. Pradėkite praktikuoti. Po pirmų kartų pažadu tik skaudančius raumenis. Po pirmų metų – sustiprėjusį kūną. Po dešimt – visai kitą charakterį. Pasitikėjimą.

Pamatysite patys.

Be abejonės - didelė dalis savaitės laiko dojo, o šeštadienį kėliau kvalifikaciją kaip teisėjas. Dar nežinau egzamino rezultatų, tačiau labai tikiuosi, kad apsigyniau "C" kategorijos teisėjo kvalifikaciją.