Ramybės paieškos

Na taip, ramybė - tai ne vieta, o mentalinė būsena. Tačiau tam tikrose vietose, bent man asmeniškai, yra ramiau, nei kitose. Merkinėje visada kažkokia ramybė užeina. Visad smagu čia atvažiuoti. Nepatogu. Prastos lovos. Miegam vienam kambary. Gerokai apgriuvę viskas, kas tik gali būti apgriuvę. Pavasarį ir rudenį šalta ir drėgna. Reikia kūrent pečius. Kurie rūksta. Prižiūrėt ten viską reikia. Bet kartu kažkokia ramybė. Kažkokia prasmė kasdieniam lėkime.

Tempas lėtesnis. Ne tai, kad lėtesnis. Lėtas. Nėra prieš ką pasirodyti. Ramiai sau sėdi. Dirbi. Nežinau, bet ką darai. Ir vis tiek ramu.

Tikrai galėčiau čia gyventi.

Kažkokia gera aura čia.

Šiaip, aš čia atėjūnas.

Kaip tą ramybę rasti - tikrai sunku pasakyti. Tačiau dabar galvoju, kad ramybės būsena priklauso nuo to, ar esi ramus savyje. Ar pažįsti save. Nebijai savęs. Girdi. Pasitiki. Klausai. Pripažįsti toks koks esi. Neturi nepagrįstų įsitikinimų.

Bent man, tą sunku pasiekti. Kai dirbi “ofise”, marketinge. Kai matai tiek daug apsimestinių dalykų. Tiek daug imitacijų. Kai taip svarbu, forma, o ne turinys. Sunku būti atviru sau. Ramiu sau. Kai kai kurie sprendimai yra grynai dėl formos - kartais skaudu. Neteisybė juk. Tačiau nieko negali padaryti. Kai lipama per galvas. Meluojama. Kai kolegų gerovė priklauso nuo tavęs, o tu žinai, kad sprendimas bus šališkas. Ką daryti tuomet? Kaip išlikti savimi? Kaip būti atviru sau? Ramiu?

Čia taip tiesiogiai skaitant nepagalvokite, kad marketingas yra kažkokia juoda skylė. Nėra taip visada. Kartais būna. Kaip ir bet kurioje kitoje srityje. Tik apie kitas negaliu komentuoti. Dirbu juk marketinge.

Vienas rimtesnių savęs pažinimų įvyko mokymų Rūklos poligone metu. Pirmos pagalbos suteikimas ekstremalioje situacijoje. Grupė ėjome prie palapinės, kurioje turėjome mokytis kaip suteikti pirmąją pagalbą. Žinojome tik tiek. Ir staiga aplinkui pradėjo šaudyti, sproginėti. Kažkokia dūmų uždanga iš kažkur. Klykiantys žmonės. Ir vienas šoko ištiktas sužeistasis. Rėkia. Mosikuoja rankom, kojom. Realistiškai padarytos atviros žaizdos. Dalis mūsų taip ir liko stovėti. Dalis išsigando. Mes keliese nugabenom sužeistąjį į saugią vietą ir suteikėme pirmąją pagalbą.

Toks tas savęs pažinimas.

Ir aplinkinių.

Dabar save atrandu per varžybas. Kuriose daug potyrių. Itin daug streso. Po kurio išlieki kaip niekad ramus. Visiška nežinomybė. Negalėjimas kontroliuoti aplinkos. Tuomet grįžti į save. Tuomet pradedi klausyti savęs. Pasitikėti savimi. Kitos alternatyvos tiesiog nėra. Kaip Avi Rokah vieno seminaro metu pasakė “Don’t fight opponent. Control yourself.”.

Kuo rimtesnės varžybos - tuo aštresni potyriai. Ir ne taip svarbu: tiesioginę kovą laimėjai ar pralaimėjai. Nuo tatamio nužengi visada laimėjęs: dar geriau pažinęs save. Taip, kartais dar ir blėkelę ant kaklo pakabina. Tačiau tikroji pergalė: savęs pažinimas. Savo potencialo suvokimas. Savęs valdymas stresinėje situacijoje. Tikras jausmas. Tai yra tikra.

Ir užsimezga tikros draugystės. Beje.

Paskutinės varžybos parodė, koks visgi galiu būti kovingas. Koks galiu būti užsivedęs. Koks galiu būti susikoncentravęs ir ramus. Ramybės oazė, kitaip nepavadinsi.

Dabar labai atsargiai elgiuosi su aplinkiniais. Tiesiog, kad netyčia neužgaučiau. Nei fiziškai. Nei moraliai.